Praktinių užduočių „Sprendimai su DI“ atlikimo metodika

Šiame priede reglamentuojama praktinių užduočių „Sprendimai su DI“ atlikimo tvarka. Šių užduočių tikslas – suformuoti tris esmines šiuolaikinio analitiko kompetencijas:

• gebėjimą suformuluoti vertinimo problemą ir integruoti dirbtinio intelekto (DI) įrankius į verslo vertinimo procesą;
• įgūdį kritiškai verifikuoti DI sugeneruotus rezultatus;
• pasirengimą prisiimti asmeninę atsakomybę už galutinį sprendimą.

(Platesnis šių užduočių integravimo į vadovėlį pagrindimas pateikiamas įvado 5 punkte.)

Analitinės užduotys „Sprendimai su DI“ užbaigia kiekvieno vadovėlio skyriaus savikontrolės poskyrį. Savo prigimtimi jos iš esmės skiriasi nuo tradicinių užduočių: standartiniai pratimai testuoja savarankiškus įgūdžius, o šis formatas tikrina gebėjimą naudotis DI įrankiais ir kartu išlaikyti kritinį požiūrį – nepasikliauti jų rezultatu aklai. Kadangi visuose skyriuose užduotys atliekamos vienodai, išsami tvarka aprašoma tik šiame priede. A.1–A.7 poskyriai skirti ir studentams, ir dėstytojams, o A.8 – tik dėstytojams.

Iliustracinis pavyzdys. Visame priede remiamasi vienu hipotetiniu atveju. UAB „Kavos stotelė“, valdanti vieną kavinę Kaune, svarsto plėtros alternatyvą – antrojo padalinio atidarymą. Verslo savininkas suformuluoja užklausą DI asistentui, prašydamas įvertinti, ar verta investuoti. DI asistentas per kelias minutes sugeneruoja tokio turinio santrauką:

Antrajai kavinei reikės 120 tūkst. EUR investicijų (įranga ir remontas). Tikėtina, kad per dieną apsilankys 200 klientų, vidutinis čekis – 3,50 EUR, kavinė dirbs 300 dienų per metus. Metinės pajamos – 210 tūkst. EUR. Kintamosios išlaidos (kava, pienas, puodeliai) sudarys 35 % pajamų, pastoviosios (nuoma, darbo užmokestis, komunalinės paslaugos) – 96 tūkst. EUR per metus. Metinis pinigų srautas – apie 40 tūkst. EUR, todėl investicija atsipirks per 3 metus. Rekomendacija: atidaryti.

Pateiktoje DI santraukoje aritmetinių klaidų nėra – skaičiavimai atlikti tiksliai. Tačiau, kaip atskleis tolesni verifikavimo žingsniai, tikslūs skaičiavimai negarantuoja ekonomiškai pagrįstos išvados.

A.1. Dvi užduotys ir apibrėžtumo lygiai#

Kiekviename skyriuje yra dvi užduotys.

Bazinė užduotis. Studentui pateikiamas jau parengtas vertinimas – pavyzdžiui, DI sugeneruota santrauka, skaičiavimas ar lentelė. Viskas atrodo įtikinamai, skaičiavimai atlikti teisingai, tačiau į rezultatą sąmoningai įdėta klaida arba silpna prielaida. Studentas šį vertinimą patikrina pagal protokolą (A.2) ir atsako, ar išvada yra teisinga. Kadangi klaida dėstytojui yra žinoma iš anksto ir visiems studentams vienoda, ši užduotis parodo, ar atliekama patikra iš tikrųjų ką nors randa.

Pavyzdys: dėstytojas pateikia priedo pradžioje esančią kavinės santrauką ir klausia, ar galima sutikti su DI rekomendacija. Šiame priede kavinė – tik iliustracija: jos silpnosios vietos atskleistos A.2–A.6, todėl vertinamai bazinei užduočiai dėstytojas rengia savą variantą (A.8).

Išplėstinė užduotis. Čia problemą studentas formuluoja pats: nusprendžia, į kokį klausimą reikia atsakyti, išskaido jį į mažesnius uždavinius, dalį jų paveda atlikti DI, patikrina gautus rezultatus ir padaro išvadas.

Pavyzdys: „Kavos stotelės“ savininkas klausia, ar verta plėstis. Studentas pats nusprendžia, kad tikrasis klausimas yra ne „ar kavinė atsipirks“, o „ar antra kavinė padidins visos įmonės pinigų srautą“, nes dalis klientų gali tiesiog pereiti iš pirmosios kavinės.

Kokybinis ir kiekybinis vertinimas. Pirmiausia nustatomi sprendimą lemiantys veiksniai ir jų priežastiniai ryšiai – tai yra kokybinis vertinimas. Kiekybinis vertinimas paprastai yra privalumas, tačiau kai kurių skyrių užduotyse jis yra privalomas (tai aiškiai nurodoma pačioje užduotyje). Užduoties reikalavimai ir pavyzdžiai neviršija skyriaus medžiagos: ko negalima apskaičiuoti metodais, išdėstytais tame ar ankstesniuose knygos skyriuose, to nereikalaujama – pakanka kokybinio vertinimo, nes svarbiausia nustatyti, ar studentas suprato. Kitų temų metodų taikymas nereikalaujamas, bet studento iniciatyva skatintina ir vertinama kaip privalumas.

Pavyzdys: pirmiausia nustatoma, kad kavinės rezultatą labiausiai lemia klientų skaičius ir tai, kad dalis klientų gali pereiti iš pirmosios kavinės (kokybinis vertinimas). Tada, jei lūžio taško analizė jau išdėstyta tame ar ankstesniame skyriuje, apskaičiuojama, kiek klientų per dieną reikia, kad veiklos pinigų srautas nebūtų neigiamas (apie 141 klientą).

Ko DI nepavedama. Išplėstinėje užduotyje DI negali už studentą atlikti dviejų dalykų: suformuluoti pačios problemos ir priimti galutinio sprendimo (verdikto). Bazinėje užduotyje problema jau yra duota, nes ten tikrinamas būtent gebėjimas patikrinti rezultatus, tačiau galutinis verdiktas ir ten lieka išskirtinai studento atsakomybė.

Išplėstinės užduoties eiga (E1–E7). Išplėstinė užduotis atliekama septyniais etapais. Jie žymimi E1–E7, kad būtų aiškiai atskirti nuo protokolo žingsnių (0a, 0b ir 1–6, A.2). Skyriaus užduotyje pateikiami tos temos pavyzdžiai.

• E1. Tyrimo problemos formulavimas. Formuluojamas vienas pagrindinis klausimas: atsakymas į jį lems galutinį sprendimą, o esami duomenys tiesioginio atsakymo neteikia. Tai privalo būti konkretus klausimas, o ne abstrakti tyrimo tema.
• E2. Analitinis tikslas ir rezultato formatas. Apibrėžiama, kokių tarpinių duomenų reikia atsakymui sukonstruoti ir kokia forma jie bus pateikti. Jei vertinimas kiekybinis, rezultatas išreiškiamas verčių diapazonu (intervalu) su aiškiai įvardytomis prielaidomis, o ne vienu taškiniu įverčiu; jei kokybinis – nurodomi galimi aiškinimai ir sąlygos, kuriomis išvada keistųsi.
• E3. Uždavinių dekompozicija ir pavedimas DI. Tikslas išskaidomas į 3–5 atskirus uždavinius. Kiekvienam uždaviniui, kurio atlikimas pavedamas DI, pildomas perdavimo įrašas (A.3). Tyrimo problemos formulavimo ir galutinio verdikto priėmimo DI pavesti negalima; mažiausiai vienas svarbus uždavinys atliekamas savarankiškai, nurodant, kodėl jis DI nepavestas. Prieš E4 užrašomi protokolo 0a ir 0b žingsniai (žr. E5).
• E4. Vykdymas ir užklausų registras. Realizuojami suplanuoti uždaviniai, o darbo eiga įrašoma į užklausų registrą (A.3). Ką tiksliai registruoti dirbant pokalbiu ir ką – agentų aplinkoje, nustatyta A.3; ten pat nurodyta, kokie failai pateikiami kartu su registru.
• E5. Rezultatų verifikavimas (kritinis patikrinimas). Gautas rezultatas tikrinamas visais aštuoniais protokolo žingsniais (A.2). Lūkestis ir paneigimo kriterijus (protokolo 0a ir 0b žingsniai) užfiksuojami dar prieš pateikiant užklausas DI.
• E6. Tyrimo išvados ir peržiūros sąlyga. Formuluojamas atsakymas į tyrimo klausimą ir įvertinama, ar gautu rezultatu galima remtis priimant sprendimą. Nustatoma peržiūros sąlyga (A.4) – indikatorius, kuriam pasikeitus išvadą tektų peržiūrėti. Atsakymas „rezultatu remtis galima“ yra toks pat priimtinas kaip ir neigiamas; abiem atvejais protokolo 5 žingsnio registre aiškiai nurodoma, ko patikrinti nepavyko ir kokią riziką tai kelia.
• E7. Gynimas, oponavimas ir refleksija. Seminaro metu studentas kaip gynėjas pristato ir gina savo analitinio pjūvio išvadą, o vėliau pats oponuoja kito studento darbui (A.5). Oponento pamatinė užduotis – identifikuoti kertinę prielaidą (angl. load-bearing assumption) – prielaidą, kurią atmetus gynėjo išvada nebegalioja. Tokių prielaidų gali būti ne viena.

Pateikimas. Jei užduotyje nenurodyta kitaip, pateikiama iki 4 puslapių (E1–E6 įrašai; nuotoliniu būdu – trumpiau, žr. A.5), o priede – perdavimo įrašas ir neredaguotas užklausų registras. Po seminaro gynėjas pateikia vieno sakinio refleksiją (ką savo darbe pakeistų, o ko ne, atsižvelgęs į oponento kritiką), o oponentas – trijų sakinių reziumė (kokia kertinė prielaida rasta, kodėl ji kertinė ir kokių duomenų pritrūko).

Apibrėžtumo lygiai. Užduotis gali prasidėti skirtingai – nuo labai konkrečios iki labai atviros. Kuo aukštesnis lygis, tuo mažiau pradinės informacijos studentui duota ir tuo daugiau sprendimų jis turi priimti pats. 1 ir 2 lygiai taikomi bazinei užduočiai, 3–5 lygiai – išplėstinei.

Lygį parenka dėstytojas (žr. A.8 poskyrį). Bazinė užduotis paprastai lieka 2 lygio – taip galima palyginti, kaip keitėsi studento gebėjimas tikrinti nuo pirmosios 2 lygio užduoties iki paskutinio skyriaus; 1 lygis tinka pirmajai, pažintinei užduočiai.

A.2. Verifikavimo protokolas#

Protokolas – tai žingsnių seka, kuria tikrinamas DI (ar bet kurio kito šaltinio) rezultatas. Žingsniai tie patys abiejose užduotyse ir visuose skyriuose. Du pirmieji žingsniai (0a ir 0b) atliekami prieš gaunant DI atsakymą – vėliau jų sąžiningai atlikti nebeįmanoma, nes atsakymas jau žinomas. Bazinėje užduotyje, kur DI rezultatas pateikiamas kartu su sąlyga, 0a ir 0b žingsniai užrašomi prieš analizuojant rezultatą, remiantis tik situacijos aprašymu; auditorijoje dėstytojas gali pirmiausia pateikti situaciją, o DI santrauką – vėliau.

5 žingsnio (likutinio neapibrėžtumo registro) pavyzdys.

Kodėl 2 ir 3 žingsniai atskiriami? Antrajame žingsnyje tikrinamas faktas, kuriuo remiasi rezultatas: jis surandamas ir sutikrinamas pirminiame šaltinyje, nesvarbu, ar DI šaltinį nurodė. Trečiajame žingsnyje ieškoma teiginio, kuris pateiktas be jokio šaltinio ar pagrindimo. Tai visiškai skirtingi analitiniai gebėjimai, ir pastarasis (trečiasis žingsnis) yra sunkesnis: studentui reikia pastebėti tai, ko tekste trūksta, o ne tik patikrinti tai, kas parašyta. Hipotetiniame atvejyje, kai bendrovės duomenų patikrinti neįmanoma, 2 žingsnyje tikrinamas santraukoje minimas bendrasis faktas (pvz., infliacijos tikslas).

Kas yra „nepriklausomas atkūrimas“ (1 žingsnis)? Tai svarbiausios rezultato dalies atkūrimas savarankiškai, naudojant kitą duomenų šaltinį arba alternatyvų skaičiavimo būdą. Tam netinka: užduoti tą patį klausimą tam pačiam DI dar kartą, paklausti kito DI modelio ar paprašyti draugo pritarimo. Skirtingi DI modeliai gali klysti identiškai, todėl jų atsakymų sutapimas sukuria patvirtinimo iliuziją. Iš tikrųjų tai yra tik dar viena nuomonė, o ne nepriklausoma patikra.

Kodėl atsakymas „viską patikrinau“ netinka 5 žingsniui? Toks atsakymas analitine prasme nieko nepasako. Registre būtina aiškiai nurodyti: kas buvo patikrinta, ko patikrinti nepavyko ir kodėl. Jei patikros ribose spragų nerasta, tai galima nurodyti, tačiau pačias patikros ribas vis tiek būtina tiksliai įvardyti.

Blogai: „Viską patikrinau, klaidų nėra.“

Gerai: „Patikrinau skaičiavimo logiką ir nuomos kainą; klientų skaičiaus patikrinti negalėjau, o būtent nuo jo tiesiogiai priklauso sprendimas.“

A.3. Perdavimo įrašas ir užklausų registras#

Frazė „padariau su DI“ nieko nepasako – neaišku, ką padarė DI ir ką pats studentas. Todėl kiekvienam uždaviniui, kuris pavestas DI, užpildomi keturi laukai:

• uždavinys – ką reikėjo atlikti;
• kam pavesta – koks įrankis, koks modelis ir kokiu vaidmeniu. Tas pats DI gali būti naudojamas kaip skaičiuoklė ir kaip šaltinių ieškiklis – tai du skirtingi pavedimai su skirtinga rizika; nurodoma ir data, nes modeliai atnaujinami ir tas pats pavedimas vėliau gali duoti kitą rezultatą;
• kas gauta – trumpai, koks buvo atsakymas;
• kas su tuo padaryta – priimta, patikrinta, pataisyta ar atmesta. Šis laukas būtinas: be jo neaišku, ar DI atsakymas buvo patikrintas.

Nepavestas uždavinys. Įvardijamas bent vienas uždavinys, kuris sąmoningai nepavestas DI, ir paaiškinama kodėl. Tinkamos priežastys: neskelbtini duomenys, reikia atsekti, iš kur gautas rezultatas, studentas asmeniškai atsako už teiginį arba panašaus atvejo, kuriuo būtų galima remtis, nėra. Pavyzdys: „Esamos kavinės kasos duomenų neįkėliau į DI, nes tai neskelbtini įmonės duomenys – klientų skaičių apskaičiavau pats.“ Priežastis „norėjau padaryti pats“ nelaikoma pakankama.

Užklausų registras. Registras pildomas darbo metu; jo forma laisva (pvz., Excel lentelė, dėstytojo pateikta forma ar tekstinis failas). Ką registruoti, priklauso nuo darbo būdo:

Registras pateikiamas kartu su darbu (pvz., prisegamas Moodle aplinkoje). Jis leidžia dėstytojui įvertinti ne tik galutinį rezultatą, bet ir kelią iki jo – taip vertinimas tampa objektyvesnis, o grįžtamasis ryšys tikslesnis.

A.4. Verdiktas#

Verdiktas – tai studento galutinis sprendimas: ar išvada teisinga, ar rekomendacija priimtina. Prie jo privaloma parašyti sakinį, kada sprendimas būtų peržiūrėtas (dalys „iki tol stebėsiu“ ir „už peržiūrą atsakingas“ rašomos, kai sprendimas turi vykdytoją):

„Šį sprendimą peržiūrėsiu, jei …; iki tol stebėsiu …; už peržiūrą atsakingas …“

Pavyzdys: „Antros kavinės dabar neatidaryti. Šį sprendimą peržiūrėsiu, jei praeivių stebėjimas prie naujų patalpų kartu su panašios kavinės duomenimis (kokia praeivių dalis tampa pirkėjais) parodys, kad galima tikėtis ne mažiau kaip 200 klientų per dieną; iki tol stebėsiu laisvų patalpų pasiūlymus ir pirmosios kavinės klientų srautą; už peržiūrą atsakingas savininkas.“

Jei sprendimas negrįžtamas, tai pažymima ir nurodoma, kaip apsisaugoti iš anksto. Pavyzdys: „Nuomos sutartis sudaroma penkeriems metams, todėl ją nutraukti būtų brangu. Prieš pasirašant reikia derėtis dėl teisės nutraukti sutartį po pirmų metų.“

Ginti savo sprendimą nereiškia jo nekeisti: jei oponentas (A.5) parodo svarbią klaidą, verdiktą pakeisti yra teisinga.

A.5. Gynimas ir oponavimas#

Savo sprendimą studentas turi apginti – paaiškinti ir atsakyti į klausimus. Kaip tai vyksta, priklauso nuo aplinkybių.

Kodėl nuotoliniu būdu rašto darbas trumpesnis. Kai vyksta pokalbis, vertinama tai, ką studentas pasako ir paaiškina, o ne tai, kas parašyta. Jei ko nors parašyto jis negali paaiškinti, tai neįskaitoma. Todėl ilgas tekstas nieko neprideda.

Nuotolis be kontakto vyksta dviem etapais. Pirma darbas pateikiamas ir užrakinamas. Tada atsiveria atsitiktinė pakeista aplinkybė iš dėstytojo parengto sąrašo, ir per nustatytą laiką atsakoma garso arba vaizdo įrašu: kaip ši aplinkybė keičia vertinimą ir ar verdiktas keičiamas. Iš anksto parašytas gynimo tekstas netinka, nes jį būtų galima parengti kartu su darbu – taip pat ir su DI.

Vaidmenys auditorijoje. Seminare veikia keturi vaidmenys.

• Gynėjas pristato savo darbą ir atsako į klausimus. Po seminaro parašo vieną sakinį: ką pakeistų ir ko nekeistų po oponento klausimų. Pavyzdys: „Pakeisčiau klientų skaičiaus prielaidą į intervalą 150–200; nekeisčiau verdikto „dabar neatidaryti“, nes klientų skaičius vis dar nepatikrintas.“
• Oponentas – kitas studentas, iš anksto gavęs gynėjo darbą. Jo užduotis – rasti prielaidą, kurią atmetus išvada nebegalioja (vadinamąją kertinę prielaidą). Po seminaro jis parašo tris sakinius. Pavyzdys (oponuojant darbui su verdiktu „atidaryti“): „Rasta prielaida: per dieną ateis 200 klientų. Ji kertinė, nes esant 150 klientų investicija net pagal DI prielaidas atsiperka tik per beveik 19 metų, o įvertinus tikrąją nuomą srautas beveik nulinis. Trūksta duomenų apie klientų srautą būtent toje vietoje.“
• Dėstytojas moderuoja ir vertina (žr. A.6, A.8).
• Auditorija – kiti studentai – taip pat mokosi vertinti. Prieš oponavimą kiekvienas užrašo, kuri prielaida, jo manymu, yra kertinė, ir kiek jis šiuo vertinimu pasitiki (nuo 0 iki 100). Po oponavimo užrašo, ar oponento argumentas išvadą sugriovė, kodėl ir kaip pasikeitė pasitikėjimas. Pavyzdys: „Prieš: kertinė prielaida – nuomos kaina, pasitikiu 60. Po: oponentas parodė, kad svarbesnis klientų skaičius; savo pradine nuomone pasitikiu 20.“

Pirmą įrašą auditorija daro būtinai prieš oponavimą – vėliau prielaida jau būna pasakyta garsiai ir įrašas nebeparodytų savarankiško vertinimo. Į auditorijos įrašus dėstytojas atsižvelgia (pvz., kaip į dalyvavimą): svarbu ne tai, ar studento nuomonė sutampa su daugumos nuomone, o tai, kuo grindžiamas jos pokytis. Auditorijos įrašai gynėjo pažymio neveikia.

A.6. Kas vertinama#

Vertinama:

• kaip suformuluota problema (ar tai klausimas, o ne tema);
• ar nustatyti sprendimą lemiantys veiksniai ir jų priežastiniai ryšiai; kiekybinis vertinimas ir kitų temų metodų taikymas – privalumas, o kiekybinis vertinimas privalomas tik tada, kai tai nurodyta užduotyje;
• kaip uždaviniai paskirstyti tarp studento ir DI, ar užpildytas perdavimo įrašas ir nurodytas bent vienas nepavestas uždavinys;
• ar DI užklausos tikslios (registras, A.3);
• ar atlikti visi protokolo žingsniai;
• ar 5 žingsnio registre ribos tikros, o ne formalios. Formalu: „Rezultatas gali būti netikslus.“ Tikra: „Nežinome, kiek klientų ateis; jei mažiau nei ~150 per dieną (įvertinus tikrąją nuomą), veiklos pinigų srautas tampa neigiamas.“
• ar verdiktas pagrįstas ir nurodyta peržiūros sąlyga (A.4);
• kaip išvada ginama ir kaip oponuojama (A.5).

Bazinėje užduotyje problema duota, todėl pirmasis kriterijus netaikomas; perdavimo įrašas, registras ir nepavestas uždavinys vertinami, jei DI buvo naudojamas, o gynimas ir oponavimas – jei jie numatyti užduotyje.

Vertinimo skalė. Kiekvienas taikomas kriterijus vertinamas 0–2 balais: 0 – neatlikta arba atlikta formaliai; 1 – atlikta iš dalies; 2 – atlikta ir pagrįsta. Rezultatas – surinktų balų ir taikomų kriterijų didžiausios sumos santykis; bazinėje užduotyje diagnostinis kriterijus (žr. toliau) įeina į šią sumą kaip atskiras kriterijus. Santykio perskaičiavimą į pažymį nustato dėstytojas. Kai kiekybinis vertinimas užduotyje privalomas, be jo veiksnių kriterijus vertinamas ne daugiau kaip 1 balu. Papildomi skyriaus užduoties klausimai vertinami kaip veiksnių kriterijaus ir (bazinėje užduotyje) diagnostinio kriterijaus dalis.

Nevertinama: DI atsakymo kokybė, koks įrankis naudotas ir ar studento nuomonė populiari auditorijoje.

Verdikto kryptis. Išplėstinėje užduotyje nesvarbu, ar nuspręsta „atidaryti“, ar „neatidaryti“ – svarbu, ar sprendimas nuosekliai pagrįstas ir ar sąžiningai įvardyta, kas nežinoma. Bazinėje užduotyje vertinama ne tai, ar studentas sutinka su dėstytoju, o tai, ar jis rado įdėtą klaidą, suprato, kiek ji svarbi, ir pagal tai priėmė sprendimą.

Du atskiri reikalavimai.

• Procedūrinis minimumas. 2 žingsnis (šaltinio patikra) ir 5 žingsnis (neapibrėžtumo registras) turi būti aiškiai atlikti. Jei jų nėra, darbas neįskaitomas, kad ir koks geras būtų verdiktas. Dirbant agentų aplinkoje 2 žingsnis laikomas atliktu tik tada, kai studentas pats atvėrė šaltinį bent toms vietoms, kuriomis remiasi išvada: agento pateiktas verdiktas „atitinka“ šio žingsnio nepakeičia.
• Aplinkos failai. Jei naudota agentų aplinka (B priedas), jos failai atskiro balo negauna. Jie vertinami kaip uždavinių paskirstymo, perdavimo įrašų ir užklausų tikslumo kriterijų įrodymas, todėl studentų su aplinka ir be jos vertinimo skalė nesiskiria.
• Diagnostinis kriterijus (tik bazinėje užduotyje) – ar rasta įdėta klaida: 1 balas, jei ji įvardyta, 2 – jei įvertintas ir jos poveikis išvadai.

Šie reikalavimai vertinami atskirai, nes rodo skirtingas spragas: vienu atveju nepadaryta tai, ką reikėjo padaryti, kitu – nepakanka dalyko žinių klaidai pastebėti.

A.7. Dvi sąlygos#

1. DI naudojimas nurodomas – kaip tai daroma ir šiame vadovėlyje (žr. įvado 5 punktą). Užklausų registras (A.3) šią sąlygą įvykdo.
2. Į DI įrankį nekeliami neskelbtini duomenys – įmonių vidaus ataskaitos, komercinės paslaptys, trečiųjų asmenų (pvz., apklaustųjų ar interviu dalyvių) duomenys. Savo asmens duomenų pateikiama tik tiek, kiek būtina ir sąmoningai pasirinkta (pvz., paskyrai sukurti). Todėl užduotims rekomenduojama rinktis biržoje listinguojamas bendroves arba hipotetinius (sukurtus mokymo tikslais) atvejus, kaip šio priedo kavinė.

A.8. Dėstytojui#

Apibrėžtumo lygio parinkimas. Išplėstinei užduočiai rekomenduojama kurso pradžioje taikyti 3 lygį, viduryje – 4, pabaigoje – 5. Tačiau lygį parenka dėstytojas, nes studentų pasirengimas ir skyrių eiliškumas skiriasi. Pavyzdys: jei grupė pirmą kartą susiduria su investicijų vertinimu, net kurso viduryje verta pradėti nuo 3 lygio.

Užduoties ribos. Užduoties reikalavimai, pavyzdžiai ir bazinėje užduotyje įdėta klaida neturi viršyti medžiagos, išdėstytos tame ar ankstesniuose knygos skyriuose; jei dėstytojas skyrių seką keičia, reikalavimus atitinkamai pritaiko. Ko negalima apskaičiuoti iš šios medžiagos, to nereikalaujama – pakanka kokybinio vertinimo, o kitų temų metodų taikymas yra studento iniciatyva. Užduotyje nurodoma, ar kiekybinis vertinimas privalomas, ar tik pageidautinas. Pavyzdys: jei nei tas skyrius, nei anksčiau studijuoti skyriai grąžos normos pagal CAPM modelį skaičiuoti nemoko, užduotis neturi reikalauti ją taip apskaičiuoti; tinka kokybinis rizikos veiksnių vertinimas arba skyriuje išdėstytas metodas.

Pjūviai ir porų sudarymas. Išplėstinėje užduotyje tą pačią bendrovę ar atvejį paprastai analizuoja studentų grupė arba pogrupis, bet kiekvienam studentui tenka skirtingas pjūvis – kampas, iš kurio žiūrima į bendrovę ar atvejį (pavyzdžiui, 1 skyriuje: branduolys, rizika, suvokimas, strategija, nematerialusis kapitalas). Didelėje studentų grupėje galima skirti kelias bendroves – kiekvienam pogrupiui po vieną. Gynėjo ir oponento poras verta sudaryti iš to paties pogrupio taip, kad jų pjūviai susidurtų, t. y. vienas pjūvis atskleistų kito silpnąją vietą. Pavyzdys (kavinė): studentas, vertinęs rinką (kiek klientų ateis), oponuoja studentui, vertinusiam finansus (atsipirkimą), – nes finansų išvada remiasi rinkos prielaida. Nė vienas iš jų negali atsakyti vienas, ir būtent tai daro seminarą vertingą. Skyriaus iliustracijos bendrovės vertinamai išplėstinei užduočiai neskiriamos, nes jų pavyzdžiai jau pateikia dalį atsakymų. Išvadas daro studentai; dėstytojas gali padėti, bet jų neformuluoja.

Seminaro planavimas. Patogu dirbti pogrupiais, kuriuose studentų ne daugiau, nei skyriuje yra pjūvių (1 skyriuje – penki), kad pjūviai nesikartotų. Kai gynimų daug, pogrupiai dirba lygiagrečiai arba dalis gynimų vyksta nuotoliu (A.5). Darbas oponentui perduodamas iš anksto (pvz., ne vėliau kaip prieš dvi dienas). Atvirajame variante, kai studentai renkasi skirtingas bendroves, poros sudaromos pagal susiduriančias skyriaus sąvokas. Pirmajai išplėstinei užduočiai dėstytojas gali atsisakyti dalies elementų (pvz., auditorijos įrašų ar oponento reziumė), kad krūvis nebūtų per didelis.

Užduočių skaičius. Užduotis „Sprendimai su DI“ pateikiama kiekviename skyriuje. Kiek jų atliekama per kursą ir kurios vertinamos, nusprendžia dėstytojas pagal dalyko apimtį.

Bazinės užduoties variantas. Priedo kavinės sprendimas paskelbtas, o skyrių bazinės užduotys viešos, todėl vertinamai bazinei užduočiai dėstytojas rengia savą variantą: keičia bendrovę, skaičius ir įdėtą klaidą neviršydamas užduoties ribų, iš anksto apibrėžia vieną pagrindinę įdėtą klaidą ir atskiria ją nuo papildomų silpnųjų vietų (to reikia diagnostiniam kriterijui, A.6), o atsakymų rakto neskelbia.

Atsarginis klausimas. Dėstytojas iš anksto pasirengia klausimą, kuriuo patikrins gynėją, jei oponentas kertinės prielaidos nerado. Pavyzdys: „Kas atsitiktų su jūsų verdiktu, jei nuomos kaina būtų 30 % didesnė?“

Registrai ir Moodle. Užklausų registrą (A.3) ir auditorijos įrašus (A.5) patogu rinkti vienoje formoje ar Excel lentelėje, kurią studentai prisega Moodle aplinkoje paskaitos pabaigoje. Tada vertinti ir teikti grįžtamąjį ryšį galima ir po paskaitos.

Etapinis pateikimas ir įrašai. Moodle aplinkoje patogu 0a ir 0b įrašus pateikti ir užrakinti prieš atsiveriant DI santraukai ar užduoties duomenims; kontrafakto atsakymo laikas – trumpas (pvz., 10–15 min.). Be pokalbio ši apsauga yra dalinė. Garso ir vaizdo įrašai tvarkomi pagal institucijos asmens duomenų tvarkymo taisykles.