Keturios planavimo epochos
Nuo chronometro iki hipotezės: kaip verslo planavimas keitėsi per šimtmetį ir kodėl visos keturios tradicijos gyvos iki šiol.
Rolandas Rakštys · lektorius · Vytauto Didžiojo universitetas, Žemės ūkio akademija · Bioekonomikos plėtros fakultetas, Verslo ir kaimo plėtros katedra · [email protected] · ORCID 0000-0003-0299-9930
2 skyrius „Verslo planavimo ir vertinimo procesas“, 2.1.1 poskyris · skyriaus v1.0.5 (2026-09-28) · rinkinio v1.1.3 · 13 skaidrių, ≈ 25 min.
Rakštys, R. (2026). 2 skyrius. Verslo planavimo ir vertinimo procesas (v1.0.5, 2026-09-28). Verslo planavimas ir vertinimas. Vytauto Didžiojo universitetas, Žemės ūkio akademija. https://rakstys.eu/studijos/verslo-planavimas-ir-vertinimas/skyriai/ch02/ · CC BY-NC-ND 4.0
Viena klaida, du veidai
Formalus strateginis planavimas ten, kur prielaidos keičiasi kas mėnesį.
Jokio plano ten, kur sprendimui reikia skaičių.
Tezė: šiuolaikinis planavimas yra kelių tradicijų sintezė, o metodas turi atitikti neapibrėžtumo lygį ir organizacijos kontekstą.
Planavimas kaip matavimas
F. W. Taylor (1911), The Principles of Scientific Management: darbo procesus galima analizuoti, matuoti ir optimizuoti sistemingais metodais.
Planavimas – pirmoji valdymo funkcija
- 1Planavimasprévoyance
- 2Organizavimas
- 3Vadovavimas
- 4Koordinavimas
- 5Kontrolė
„Žvelgimas į ateitį ir veiksmų programos sudarymas“(Fayol, 1916/1949, p. 5–6)
M. Weber (1922/1978). Biurokratija nebuvo planavimo teorija, bet sukūrė jo infrastruktūrą: atsakomybių grandinę, dokumentuotus procesus, racionalumą.
Strategija tampa procesu
H. I. Ansoff (1965): dėmesys pereina nuo vidinių operacijų prie išorės aplinkos, nuo trumpalaikio biudžeto prie ilgalaikio konkurencinio pozicionavimo.
- Aplinkos analizė
- Tikslai
- Alternatyvos
- Vertinimas ir pasirinkimas
- Įgyvendinimas
Proceso prielaidos
- 1Ateitis iš dalies nuspėjama ir prognozuojama
- 2Vadovybė formuluoja aiškius ilgalaikius tikslus
- 3Sprendimai priimami sisteminiu, analitiniu būdu
- 4Aplinka iš esmės valdoma
Vėliau Mintzbergas ir kt. (1998) šį požiūrį pavadins planavimo mokykla.
Planavimas tampa industrija
Ansoff, 1975Silpni signalai
Nuolat stebėti aplinką ir gaudyti ankstyvus strateginių lūžių indikatorius, nelaukiant, kol pokyčiai taps akivaizdūs.
Ansoff, 1979 · CSSFAtitikimo formulė
Pelningumas priklauso nuo to, ar agresyvumas ir lankstumas atitinka turbulenciją. Metodas turi atitikti neapibrėžtumą.
Harvardas, BCG, McKinseyAnalitiniai įrankiai
SWOT (Learned et al., 1965; Andrews, 1971) ir portfelio matricos verslo vienetams valdyti.
Stambios korporacijos steigia strateginio planavimo departamentus su dešimtimis specialistų (Kiechel, 2010).
Ką planuoti: pramonės struktūra
M. E. Porter (1980, 1985): penkių jėgų modelis ir vertės grandinė suteikė planavimui turinio dimensiją.
Neturint aiškios pozicijos, įmonė paprastai būna gerokai mažiau pelninga nei konkurentai (Porter, 1980, p. 41).
Strategija ne tik planuojama, ji ir atsiranda
Kur prasideda vertė: rinkoje ar viduje?
Planas kaip hipotezių rinkinys
Efektuacija Sarasvathy, 2001
Efektuacija (angl. effectuation) – teorijos pavadinimas: sprendimo logika, kuri pradeda ne nuo tikslo, o nuo turimų priemonių.
Nuo prognozavimo – prie kontrolės, nuo konkurencinės analizės – prie partnerysčių.
Paradigmos ne keitė, o papildė viena kitą
Prie adaptavimosigebėjimas reaguoti į ateitį
Neapibrėžtumas didėja, todėl planavimas slenka aukštyn.
Nuo prognozavimobandymas nuspėti ateitį
Courtney et al. (1997): metodas turi atitikti neapibrėžtumo lygį. Spustelėkite lygį.
„Planai yra beverčiai, bet planavimas yra viskas“
D. D. Eisenhower (1957) · ta pati mintis: vertė – rengimo procese (Ackoff, 1970, p. 15)
Toliau: 2.1.2 planavimo proceso modeliai ir lygmenys · 2.1.3 planavimo ribos ir paradoksai · 2.2 analitiniai įrankiai
Literatūra
Ackoff, R. L. (1970). A concept of corporate planning. Wiley-Interscience.
Andrews, K. R. (1971). The concept of corporate strategy. Dow Jones-Irwin.
Ansoff, H. I. (1965). Corporate strategy: An analytic approach to business policy for growth and expansion. McGraw-Hill.
Ansoff, H. I. (1975). Managing strategic surprise by response to weak signals. California Management Review, 18(2), 21–33. https://doi.org/10.2307/41164635
Ansoff, H. I. (1979). Strategic management. Macmillan.
Barney, J. (1991). Firm resources and sustained competitive advantage. Journal of Management, 17(1), 99–120. https://doi.org/10.1177/014920639101700108
Beck, K., Beedle, M., van Bennekum, A., Cockburn, A., Cunningham, W., Fowler, M., … Thomas, D. (2001). Manifesto for Agile software development. https://agilemanifesto.org/
Courtney, H., Kirkland, J., & Viguerie, P. (1997). Strategy under uncertainty. Harvard Business Review, 75(6), 67–79.
de Geus, A. P. (1988). Planning as learning. Harvard Business Review, 66(2), 70–74.
Eisenhower, D. D. (1957, November 14). Remarks at the National Defense Executive Reserve Conference [Speech]. Washington, DC.
Fayol, H. (1949). General and industrial management (C. Storrs, Trans.). Pitman. (Original work published 1916)
Hope, J., & Fraser, R. (2003). Beyond budgeting: How managers can break free from the annual performance trap. Harvard Business School Press.
Kiechel, W., III. (2010). The lords of strategy: The secret intellectual history of the new corporate world. Harvard Business Press.
Learned, E. P., Christensen, C. R., Andrews, K. R., & Guth, W. D. (1965). Business policy: Text and cases. Irwin.
McGrath, R. G. (2013). The end of competitive advantage: How to keep your strategy moving as fast as your business. Harvard Business Review Press.
Mintzberg, H. (1994). The rise and fall of strategic planning. Free Press.
Mintzberg, H., Ahlstrand, B., & Lampel, J. (1998). Strategy safari: A guided tour through the wilds of strategic management. Free Press.
Mintzberg, H., & Waters, J. A. (1985). Of strategies, deliberate and emergent. Strategic Management Journal, 6(3), 257–272. https://doi.org/10.1002/smj.4250060306
Porter, M. E. (1980). Competitive strategy: Techniques for analyzing industries and competitors. Free Press.
Porter, M. E. (1985). Competitive advantage: Creating and sustaining superior performance. Free Press.
Prahalad, C. K., & Hamel, G. (1990). The core competence of the corporation. Harvard Business Review, 68(3), 79–91.
Ries, E. (2011). The lean startup. Crown Business.
Sarasvathy, S. D. (2001). Causation and effectuation. Academy of Management Review, 26(2), 243–263. https://doi.org/10.5465/amr.2001.4378020
Taylor, F. W. (1911). The principles of scientific management. Harper & Brothers.
Teece, D. J. (2007). Explicating dynamic capabilities. Strategic Management Journal, 28(13), 1319–1350. https://doi.org/10.1002/smj.640
Weber, M. (1978). Economy and society (G. Roth & C. Wittich, Eds.). University of California Press. (Original work published 1922)
Rakštys, R. (2026). 2 skyrius. Verslo planavimo ir vertinimo procesas (v1.0.5, 2026-09-28). Verslo planavimas ir vertinimas. Vytauto Didžiojo universitetas, Žemės ūkio akademija. https://rakstys.eu/studijos/verslo-planavimas-ir-vertinimas/skyriai/ch02/ · CC BY-NC-ND 4.0
Skaidrės parengtos remiantis vadovėliu „Verslo planavimas ir vertinimas“. Tekstas susistemintas ir vizualiai sumaketuotas pasitelkus dirbtinio intelekto įrankius (Claude), laikantis autoriaus nustatytų darbo su DI protokolo ir verifikavimo procedūrų.